„Jiu" - "Minkštas" Jitsu - "Būdas"

Kaip bendrinis pavadinimas visiems beginkliams stiliams, terminas „Jiu Jitsu" atsirado Japonijoje XVI a. Tikslesnis termino vertimas yra minkštumo technika arba minkštumo menas. Jiu-Jitsu ištakos – XI a. samurajų praktikuotos sistemos „Yorai Kumi Uchi" ir „Koshi No Mowari", kurios iš esmės atsisakė smūginės technikos. JiuJitsu, šiais laikais žinomo kaip beginklio kovos meno formavimasis ir kilmė glaudžiai susijusi su feodalinės Japonijos kunigaikščių (Daimio) klanų tarpusavio kovų istorija. Manoma, jog šis kovos menas susiformavo Muromachi laikmečio (Japonijos istorijoje žinomas kaip Pilietinių Karų Amžius trukęs nuo 1336 iki 1573 m.) Sengoku laikotarpiu (1467 – 1603 m.).

Pirmoji, santykinai artima šiandieninėms Jiu-Jitsu mokykloms kovos menų mokykla buvo įkurta 1532 m. Sakusikijama Kinsiu saloje. Praėjus maždaug dviems dešimtmečiams, Edo mieste (dabar Tokijas) apsigyveno emigrantas iš Kinijos Čen Yuan Bin. Jis atidarė mokyklą, kurioje samurajus bei vienuolius mokė kinų sugriebimų ir laužimų kovos meno. Palaipsniui viena po kitos buvo steigiamos Jiu-Jitsu mokyklos. Apie 1650 m. jų priskaičiuota per 400.

Į Jiu-Jitsu istoriją įėjo Iso Mutaemon. Jis, būdamas 15 metų, atvyko į jau minėtą Edo miestą, kad susirastų tinkamą mokytoją. Po ilgų paieškų Iso rado mokyklą, kurioje mokė Oribe Chitocujanagi, Yosin-Ryu tradicijų tęsėjas. Jam mirus, Iso mokslus tęsė pas meistrą Chomu Dzioeman. Prieš įkurdamas savo mokyklą, Iso aplankė daugelį jų, taip pat kovėsi su meistrais, norėdamas išbandyti savo meistriškumą. Šlovę Iso atnešė istorija, kurioje jis susidorojo su senyvą žmogų užpuolusiais plėšikais – didelės gaujos nariais. Juos pavyko įveikti naudojant Atemi smūgius į pažeidžiamas vietas ir Kansetsu techniką, leidusią išsukti, išnarinti sąnarius.

Jiu-Jitsu mokymas buvo skirstomas į tris etapus - Mokinio priėmimas į mokyklą: Tam reikėjo rekomendacijų, taipogi išlaikyti nemažai įvairių išbandymų, įrodančių fizinį, psichinį ir moralinį pasiruošimą. Kruopštus pagrindinių technikų mokymasis: Mokiniai turėjo kasdien praktikuoti tuos pačius veiksmus, judesius, kombinacijas.Okuden (gilesnis suvokimas): Šiame etape būdavo suteikiamas juodas diržas.

Tokia sistema kai kuriose Jiu-Jitsu mokyklose išlikusi iki šiol. Daugiau kaip 300 metų Jiu-Jitsu galėjo praktikuoti tik kilusieji iš samurajų šeimų. Padėtis pasikeitė 1868 m., po buržuazinės Meidzi revoliucijos. Amerikiečiai ir europiečiai su Jiu-Jitsu susipažino XX a. pradžioje, tačiau ši technika išpopuliarėjo tik apie 1950 m.